Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas
NAT/390
Pilietinė visuomenė kaimo vietovėse
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto 
NUOMONĖ 
dėl 
Poreikio ES lygiu suderintais veiksmais stiprinti pilietinę visuomenę kaimo vietovėse,  
ypač naujosiose valstybėse narėse  
(nuomonė savo iniciatyva) 

2008 m. sausio 17 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Poreikio ES lygiu suderintais veiksmais stiprinti pilietinę visuomenę kaimo vietovėse, ypač naujosiose valstybėse narėse.

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, kuris buvo atsakingas už komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2008 m. spalio 30 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Krzysztof Kamieniecki.

449–ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2008 m. gruodžio 3–4 d. (2008 m. gruodžio 4 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 107 nariams balsavus už, 6 – prieš ir 11 susilaikius.

*

* *

1.      Išvados ir rekomendacijos

1.1      Ilgą laiką kaimo plėtros politikoje daugiausia dėmesio buvo skiriama tiesiogiai su žemės ūkio gamyba susijusiems klausimams. Tik per pastaruosius dvidešimt metų plačiau paplito požiūris, kad kaimo vietovės yra labai skirtingos, todėl negalima taikyti vienodų politikos priemonių, kurios parengtos Europos arba nacionaliniu lygiu, ir šių vystymosi uždavinių, lygių galimybių principo ir pan. negalima tinkamai pasiekti, jei patys kaimo gyventojai nebus įtraukti į procesą ir aktyviai jame nedalyvaus.

1.2      Šiuo metu vykstanti diskusija dėl bendrosios žemės ūkio politikos ir kaimo politikos turės lemiamą reikšmę Europos kaimo ateičiai. Šioje diskusijoje turi būti girdimas ne tik ekspertų ir politikų, bet ir kaimo bendruomenių balsas.

1.3      Šioje srityje iniciatyva LEADER yra geras pavyzdys, todėl naujosios valstybės narės įžvelgia joje galimybę pagyvinti ekonomiką ir efektyviau naudoti vystymosi išteklius kaimo vietovėse. Itin svarbu užtikrinti ir nacionalinių, ir ES šaltinių paramą įvairaus pobūdžio iniciatyvoms, kurios padeda stiprinti pilietinę kaimo visuomenę.

1.4      Europos Sąjungos valstybių narių kaimo pilietinės visuomenės vystymuisi įtaką daro pastaraisiais dešimtmečiais vis didėjančios ekonomikos (didėjanti konkurencija rinkose), visuomenės (kaimo vietovių tuštėjimas), aplinkos (klimato kaita) permainos. Šiuo metu vykstantys procesai yra gilaus istoriškai susiklosčiusio ekonominio vystymosi rezultatas. Ypač dideli pokyčiai vyko naujųjų valstybių narių kaimo vietovėse.

1.5      Viena iš pilietinės visuomenės vystymo galimybių yra vystymosi instrumentų pritaikymas konkrečių kaimo vietovių poreikiams ir galimybėms, o tam būtina sąlyga plačiau taikyti principą „iš apačios į viršų“. Svarbų vaidmenį taip pat gali atlikti švietimas.

1.6      Vidurio ir Rytų Europos šalyse nevyriausybinės organizacijos pradėjo kurtis jau devintojo dešimtmečio pabaigoje. Palyginti su 15 ES valstybių narių veikiančiomis organizacijomis, jos susiduria su daugiau kliūčių, kurios susijusios su ekonominio išsivystymo skirtumais, jų galimybės naudotis naujomis technologijomis ir įvairiais (tarp jų privataus finansavimo) šaltiniais yra ribotos, ką jau kalbėti apie teisines sąlygas ir valdžios institucijų požiūrį.

1.7      Daugiau dėmesio nei iki šiol reikia skirti tam, kad būtų užtikrintos kaimo organizacijų galimybės gauti finansavimą. Toks finansavimas turi būti stabilus ir lankstus, jis taip pat privalo padengti organizacijų veiklos išlaidas (institucinė parama).

1.8      Būtina taikyti specialius institucinius sprendimus, stiprinančius kaimo potencialą, taip pat ir tose šalyse, kurios dar tik rengiasi stoti į ES. Be to, svarbu įgyvendinti įvairias priemones, kurios padėtų kaimo bendruomenėms naudotis informacija.

1.9      Kaimo gyventojai paprastai yra menkiau išsilavinę ir jų galimybės gauti informaciją ribotos, jie patiria nemažai sunkumų, ieškodami savo vietos sparčiai besikeičiančioje tikrovėje.

1.10      Visoje ES pilietinės visuomenės vystymuisi kaimo vietovėse trukdo šios kliūtys:

–      sunku gauti žinių ir informacijos,

–      trūksta gebėjimų imtis verslo iniciatyvų,

–      demografinės bei moterų ir vyrų teisių lygybės problemos¹,

–      blogesnė socialinė infrastruktūra nei miestuose.

1.11      Sprendimus, susijusius su kaimo vietovėmis, kurie priimami sveikatos priežiūros, švietimo, socialinės paramos srityse, nacionaliniu lygmeniu reikia geriau koordinuoti su žemės ūkio politika arba kaimo politika siaurąja prasme. Taip pat reikia imtis veiksmų, padedančių stiprinti kaimo ir miesto ryšius.

1.12      Kaip ir anksčiau, esama per mažai priemonių, kurios sudarytų sąlygas kaimo gyventojams rasti alternatyvių pajamų šaltinių. Valstybė turėtų sudaryti sąlygas institucijų ir visuomenės dialogui.

1.13      Svarbiausias organizacijų vaidmuo tenka vietos valdžios institucijoms. Vystant kaimo bendruomenes, jos privalo atlikti katalizatoriaus vaidmenį ir skatinti jas imtis bendrų veiksmų.

1.14      Naujosiose valstybėse narėse ypač trūksta pilietinės visuomenės atstovų ir vietos valdžios tarpusavio pasitikėjimo. Pilietinės visuomenės organizacijos laiko vietos valdžios institucijas visuomeninių iniciatyvų kliūtimi, o institucijos savo ruožtu baiminasi vietinių bendruomenės lyderių konkurencijos.

1.15      Reikėtų apsvarstyti galimybę plačiau taikyti patikros priemonę (angl. rural proofing), kuria būtų galima nustatyti, kaip tam tikri teisiniai ar politiniai sprendimai (pvz., susijęs su švietimo sistema ar viešaisias pirkimais) daro įtaką kaimo vietovių padėčiai.

2.      Aplinkybės

2.1      Permainos, kurios vyksta ES kaimo vietovėse, kelia klausimą, kokia kryptimi vystysis kaimo vietovių bendruomenės, kokiu mastu jos galės pačios priimti sprendimus dėl savo ateities, ir ar tarp žmonių besimezgančius santykius ir kylantį poreikį bendradarbiauti parems politika, teisė ir valstybės institucijos.

2.2      Pilietinei visuomenei priskiriama daug vaidmenų, kuriuos galima apibendrintai nusakyti teiginiu, kad ji palengvina gyvenimą ir užpildo vietą tarp individų ir šeimų ir tarp individų ir valstybės.

2.3      Europinė integracija daro įtaką kaimo vietovių pokyčių dinamikai. Šio proceso stebėsena pilietinės visuomenės pagrindų kūrimo požiūriu yra svarbi EESRK užduotis.

2.4      Europos Sąjungos valstybių narių kaimo pilietinės visuomenės vystymuisi įtaką daro pastaraisiais dešimtmečiais vis didėjančios ekonomikos (didėjanti konkurencija rinkose), visuomenės (kaimo vietovių tuštėjimas), aplinkos (klimato kaita) permainos. Šiuo metu vykstantys procesai yra gilaus istoriškai susiklosčiusio ekonominio vystymosi rezultatas.

2.5      Ypač dideli pokyčiai vyksta naujųjų valstybių narių kaimo vietovėse. Šie pokyčiai vyksta visose gyvenimo srityse vienu metu – ne tik ekonomikoje (taip pat bankų sektoriuje), bet ir socialinėje sferoje (sveikatos priežiūros, socialinio draudimo sistemos reformos), teisės srityje (besikeičiantis vietos valdžios institucijų vaidmuo, nevyriausybinių organizacijų įstatymai, finansų ir mokesčių reguliavimas ir kt.).

2.6      Ankstesnio laikotarpio palikimas – buvę didžiųjų gamybos ūkių, kuriuose tradiciniai kaimo bendruomenės bruožai buvo iškreipti, darbuotojai.

2.7      Kaimo gyventojai paprastai yra menkiau išsilavinę, jų galimybės gauti informaciją ribotos, jie patiria nemažai sunkumų ieškodami savo vietos sparčiai besikeičiančioje tikrovėje.

2.8      15 ES valstybių narių dalis šių pokyčių jau vyko anksčiau ir truko ilgesnį laiką. Nepaisant to, ir šiose valstybėse taip pat nepavyko išvengti neigiamų padarinių, susijusių, pavyzdžiui, su didėjančia žemės ūkio gamybos koncentracija.

2.9      Be to, 15 ES valstybių narių kaimo vertybės geriau suvokiamos nei naujosiose valstybėse narėse. Visuomenė ir žiniasklaida naujosiose valstybėse narėse daugiausia dėmesio linkusi skirti su žemės ūkiu susijusiems klausimams.

2.10      Pirmosios oficialios nevyriausybinės organizacijos, remiančios kaimo plėtrą Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, buvo įsteigtos jau devintojo dešimtmečio pabaigoje. Palyginti su 15 ES valstybių narių veikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, joms iškyla daugiau kliūčių dėl ekonominio išsivystymo skirtumų, menkesnių jų galimybių naudotis naujomis technologijomis ir įvairiais, tarp jų privataus finansavimo, šaltiniais, ką jau kalbėti apie teisines sąlygas ir valdžios institucijų, kurioms trūksta patirties ir kurios nelinkusios bendradarbiauti su visuomeniniu sektoriumi, požiūrį.

2.10.1      Oficialūs duomenys, pavyzdžiui, NVO skaičiaus ir gyventojų skaičiaus santykis rodo mažesnį kaimo bendruomenių aktyvumą. Tačiau, jei atsižvelgsime į neformalias grupes, kaimynystės ryšius ir kaimo gyventojų dalyvavimą sprendžiant vietovių, kuriose jie gyvena, klausimus arba jų žinojimą apie iniciatyvas, kurias rodo vietos valdžia, pasirodo, kad toks socialinis kapitalas kaime yra net didesnis nei dideliuose miestuose ir didmiesčiuose.

2.11      Kaimo organizacijų plėtra XXI amžiaus pradžioje Vidurio ir Rytų Europos valstybėse įgijo pagreitį. Be to, jos pradėjo labiau bendradarbiauti ir kurti regionines ir nacionalines struktūras. Kelete valstybių narių jų struktūra buvo paremta Skandinavijos modeliu – pagal jį kiekviename kaime veikia vietos padaliniai. Kitose valstybėse kaimo NVO sudarė nacionalines sutartis, įsteigė forumus, skirtus bendradarbiauti, keistis patirtimi ir atstovauti kaimo bendruomenėms palaikant ryšius su valdžios institucijomis. Tokios organizacijos naujosiose valstybėse narėse, kurias remia Skandinavijos organizacijos, sukūrė PREPARE (angl. – Partnership for Rural Europe) – partnerystės Europos kaimo vietovėse tinklą, kuris padeda joms remti vienai kitą ir tobulinti savo veiklos būdus.

3.      Europos Sąjunga ir pilietinė visuomenė kaimo vietovėse

3.1      Ilgą laiką kaimo politikoje daugiausia dėmesio buvo skiriama klausimams, tiesiogiai susijusiems su žemės ūkio gamyba, ir ta politika buvo vienoda visoje ES. Kita vertus, pavyzdžiui, investicijų į kaimo infrastruktūrą politika paprastai buvo formuojama nacionaliniu lygmeniu. Tik devintojo dešimtmečio pabaigoje plačiau paplito požiūris, kad kaimo vietovės yra labai skirtingos, todėl negalima taikyti vienodų politikos priemonių, kurios parengtos Europos arba nacionaliniu lygiu, ir šių vystymosi uždavinių, lygių galimybių principo ir pan. negalima tinkamai pasiekti, jei patys kaimo gyventojai nebus įtraukti į procesą ir aktyviai jame nedalyvaus.

3.2      Neseniai sukurtos kaimo plėtros programos apima priemones ir sprendimus, kurie tam tikra prasme atitinka kaimo pilietinės visuomenės poreikius. Viena iš tokių priemonių yra programa LEADER, kurioje pagrindinis vaidmuo vietos veiklos grupėse tenka NVO (naujuoju programavimo laikotarpiu LEADER metodas apims 40 proc. ES kaimo vietovių).

3.3      Be to, nevyriausybinės organizacijos gali pasinaudoti kitomis kaimo plėtros programų priemonėmis, susijusiomis su paslaugų teikimu kaime; svarbu parengti tinkamus sprendimus kiekvienoje valstybėje, kurie leistų organizacijoms teikti paslaugas ir kurti viešąsias ir visuomenines arba viešąsias ir privačiąsias partnerystes, kurios taip pat atviros nevyriausybinėms organizacijoms. Taip pat numatyta parama nevyriausybinėms organizacijoms per nacionalinius kaimo vietovių tinklus.

3.4      Metodas, kuris siūlomas įgyvendinant iniciatyvą LEADER, turi būti pritaikytas pavienių valstybių narių sąlygoms ir poreikiams. Daugelyje valstybių šis metodas buvo taikomas gerokai plačiau negu iniciatyva LEADER (pavyzdžiui, Airijoje, Ispanijoje ar Vokietijoje);  veiksmingai paramai vietos iniciatyvoms teikti panaudoti nacionaliniai ir regioniniai ištekliai.

3.5      Naujosios valstybės narės iniciatyvą LEADER laiko galimybe pagyvinti ekonominę veiklą kaime ir veiksmingiau panaudoti jo plėtros išteklius. Itin svarbu teikti paramą iš nacionalinių ir ES šaltinių įvairioms iniciatyvoms, kurios padeda stiprinti pilietinę kaimo visuomenę.

3.5.1      Remti piliečių aktyvumą siekiant patenkinti bendruosius vietos gyventojų poreikius, yra labai naudingas ES politikos veiksnys. Kuriant pilietinę visuomenę ir teikiant pirmenybę metodui „iš apačios į viršų“ susiduriama su daugeliu problemų, kurios, be kitų, kyla iš būtinybės šalinti administracines kliūtis.

4.      Nacionalinė politika ir pilietinė visuomenė kaimo vietovėse

4.1      Šiuo metu vyksta diskusija dėl Bendrijos žemės ūkio politikos ir kaimo politikos. Šios diskusijos rezultatai turės įtakos ne tik lėšų, skirtų kaimui dabartiniu biudžetiniu laikotarpiu, paskirstymui, bet ir būsimos politikos orientavimui 2013–2020 m. ir vėlesniu laikotarpiu. Ypač svarbu, kad šioje diskusijoje būtų girdimas ne tik ekspertų ir politikų, bet ir kaimo bendruomenių balsas.

4.2      Naujosioms valstybėms narėms trūksta ne tik vyriausybės ir pilietinės visuomenės, bet ir pačios vyriausybės ministerijų ir departamentų bendradarbiavimo patirties. Todėl sprendimai, susiję su kaimo vietovių sveikatos priežiūra, švietimu ir socialine parama, beveik nekoordinuojami su žemės ūkio politika arba kaimo politika siaurąja prasme.

4.3      ES fondų išlaidų programavimas 2007–2013 m. biudžete naujosioms valstybėms narėms yra tik antrasis šio pobūdžio „pratimas“, kuris atsižvelgiant į ribotą oficialių pareigūnų patirtį ir dažną vyriausybių kaitą lems, kad nebus iki galo išnaudota daug kaimo plėtros galimybių, numatytų ES politikoje.

4.4      Nereikėtų pamiršti, kad viena svarbiausių sąlygų ekonominei ir socialinei sanglaudai išsiplėtusioje ES užtikrinti yra ryšių tarp miesto ir kaimo stiprinimas. Formalių, dažnai dirbtinių skirtumų, keliant reikalavimus išsaugoti „demarkacijos linijas“ tarp įvairių ES fondų (pvz., EKPF ir EŽŪFKP), nustatymas, kai dažnai keičiamos sąlygos lėšoms gauti ir nederinamos įvairios sprendimo priėmimo procedūros, gali apsunkinti papildomas priemones ir padidinti atotrūkį tarp kaimo ir miesto.

4.5      Kaime daugiausia dėmesio skiriama priemonėms, susijusioms su tradicine žemės ūkio gamyba arba „įprastomis“ socialinėmis priemonėmis (nedarbo pašalpos arba parama pusiau natūriniams ūkiams). Nors šios priemonės yra gyvybiškai svarbios (ypač šalyse, kuriose skurdas daugiausia paplitęs kaimo vietovėse, pvz., Rumunijoje ir Lenkijoje), jos kartu įšaldo esamą padėtį ir nekuria pagrindo pokyčiams. Taip pat nuolat trūksta priemonių, kurios sudarytų sąlygas kaimo gyventojams rasti alternatyvių pajamų šaltinių. Institucijos, susijusios su žemės ūkio vystymu, kuria darbo vietas kaime, tačiau jų programos nepakankamai remia ne žemės ūkio profesijas.

4.6      Svarbų vaidmenį čia galėtų atlikti Lisabonos strategija, nes naujovės ir konkurencingumas plačiąja prasme kaimo vietovėse taip pat galimi. Deja, šios sąvokos dažnai siejamos su naujomis technologijomis ir mokslinių tyrimų centrais dideliuose miestuose ir didmiesčiuose. Dėl to lieka nepanaudota daug socialinio pobūdžio arba su paveldo, aplinkos vertybių ir vietos tradicijų išsaugojimu susijusių naujovių.

4.7      Daugelyje valstybių narių, ypač naujosiose valstybėse narėse, nacionalinės politikos priemonės yra apribotos siauru naujovių ir konkurencingumo suvokimu (pvz., sąlygos gauti ES paramą verslui, kurių reikalavimai nepaprastai aukšti, o kapitalas turi siekti iki kelių milijonų eurų, dažniausiai riboja naudos gavėjų iš kaimų ir mažesnių miestelių galimybes).

4.8      Valstybės politikų konservatyvų, konjunktūra paremtą požiūrį į kaimo pilietinę visuomenę galima paaiškinti taip: vyriausybių neryžtingumas kuriant sąlygas jų vystymuisi, politinės perspektyvos stoka kaimo atžvilgiu ir nuogąstavimai, kad priskyrus pilietinei visuomenei tam tikrą vaidmenį, gali sumažėti politinių partijų vaidmuo. Nacionalinėms valdžios institucijoms laikantis šios politikos, daugelis kaimo bendruomenių tikisi, kad postūmį permainoms suteiks Europos Sąjunga.

4.9      Tačiau nacionalinė valdžia yra atsakinga už tai, kad būtų sudarytos sąlygos dialogui tarp valdžios institucijų ir visuomenės, taip pat už tai, kad būtų sukurta aiškumo ir skaidrumo kultūra. Tai svarbu dar ir dėl to, kad kaimo gyventojai apibūdinami kaip palyginti menkai vertinantys (pvz., Lenkijoje 17 proc.) demokratijos svarbą visuomenės gyvenime.

5.      Vietos valdžia ir pilietinė visuomenė kaimo vietovėse

5.1      Vietos valdžios institucijų vaidmuo remiant pilietinės visuomenės iniciatyvas ir bendradarbiaujant su jos atstovais kaimo vietovėse yra ypač svarbus. Vietos valdžios institucijos privalo atlikti kaimo bendruomenių vystymo  katalizatoriaus vaidmenį ir skatinti jas imtis bendrų veiksmų.

5.2      Organizacijų, veikiančių kaimo vietovėse, ir vietos ir regionų valdžios institucijų bendradarbiavimas ne visada vyksta sklandžiai. Bendradarbiavimo tarp vietos valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės organizacijų bei jų lyderių kaimo vietovėse stoka yra būdinga visoms valstybėms narėms, nors šio reiškinio mastai nevienodi. Daug kur pastebimi geros praktikos pavyzdžiai, kurie skatina teigiamas nuostatas, liudija apie vykstančius pokyčius ir galimybes.

5.3      Naujosiose valstybėse narėse ypač trūksta pilietinės visuomenės atstovų ir vietos valdžios tarpusavio pasitikėjimo. Vietos valdžios institucijos laikomos visuomeninių iniciatyvų kliūtimi, tačiau, kita vertus, šios institucijos pačios baiminasi, kad vis aktyvesni visuomenės lyderiai taps konkurentais ir kels grėsmę jų užimamoms pozicijoms. Į pilietinės visuomenės organizacijas, laukiančias vietos valdžios institucijų paramos ar partnerystės iniciatyvoms įgyvendinti, žiūrima įtariai ir priešiškai.

5.4      Pasitikėjimo stoką galima sumažinti atkreipiant dėmesį į įgyvendintus projektus ir matomą naudą, kurią gauna tos bendruomenės (visuomenės grupės), kur vietos valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės organizacijų atstovų bendradarbiavimas vyksta sklandžiai.

5.5       Kaimo vietovėse dedamos pastangos kurti teigiamus pavienių valdžios institucijų santykius ir pilietinės visuomenės organizacijų ryšius, pavyzdžiui, rengiant atitinkamus mokymus, tačiau ilgalaikis šios problemos sprendimas reikalauja tolesnių švietimo priemonių.

6.      Kliūtys, stabdančios pilietinės visuomenės vystymąsi kaimo vietovėse

6.1      Be sunkumų, kurie būdingi Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, yra daug kaimo problemų būdingų visai ES. Tarp jų paminėtina:

-      kliūtys įgyti žinių ir būtinybė užtikrinti kaimo gyventojams įvairių formų švietimą,

-      ribotos galimybės ir menkesni gebėjimai naudotis informacija,

-      verslumo įgūdžių stoka, sunkumai, iškylantys pereinant nuo žemės ūkio veiklos prie kaimo verslų,

-      lyčių lygybės stoka²,

-      demografiniai sunkumai regionuose; kai kuriuose regionuose per mažai vyrų ar moterų, galinčių kaip partneriai tvarkyti namų ūkį; kaimų tuštėjimas,

-      blogesnė socialinė infrastruktūra, palyginti su miestais,

-      biurokratinės kliūtys ir valstybės administracijos paramos stoka.

7.      Pilietinės visuomenės vystymosi kaimo vietovėse galimybės

7.1      Kaimo pilietinės visuomenės aktyvumą galima didinti nacionaliniu lygmeniu tobulinant sprendimų priėmimo metodus plačiąja prasme (įtraukti pilietinę visuomenę formuojant kaimo politikos priemones, o ne tik konsultuojantis su pilietinės visuomenės atstovais dėl valdininkų jau parengtų sprendimų), taip pat vietos ir regioniniu lygmeniu (įtraukti bendruomenes į sprendimus dėl lėšų skyrimo konkretiems projektams).

7.2      Plėtros priemonių pritaikymas specifinėms kaimo vietovių galimybėms ir poreikiams reikalauja vis plačiau taikyti požiūrį „iš apačios į viršų“. Tai reiškia, kad šis požiūris turėtų būti taikomas ne tik kaip specifiniai veiksmai pagal kaimo plėtros programą, bet ir kaip struktūrinio finansavimo ir nacionalinės politikos dalis.

7.3      Pagrindinės kaimo vietovių problemos gali būti sprendžiamos bendradarbiaujant viešajam, privačiam (verslininkai) sektoriams ir nevyriausybinėms organizacijoms. Sudarius bendruomenei sąlygas kurti vietinę partnerystę, priimti sprendimus arba bent dalyvauti juos priimant dėl to, kaip panaudoti lėšas darbo vietoms kurti, mobilizuoti bedarbius arba mažinti atskirtį, galima padėti didinti gyventojų atsakomybę už padėtį jų teritorijoje ir jų pasirengimą dirbti vietos bendruomenės labui.

7.4      Daugiau dėmesio reikėtų skirti mokslinių tyrimų sektoriaus ir kaimo organizacijų ryšiams. Taip pat vertėtų nurodyti ir skleisti geriausios patirties pavyzdžius, susiformavusius šioje srityje daugelyje šalių.

7.5      Didelę įtaką pilietinės visuomenės vystymuisi kaime daro švietimas. Pertvarkant švietimo sistemas kaimo vietovėse visų pirma reikia labiau remti kaimo gyventojų, kurie nusprendžia įsteigti vietos mokyklą ir rūpintis būsimų kartų ugdymu, veiksmus; tai konkreti aktyvaus pilietiškumo išraiška, tam būtina bendradarbiauti su vietos valdžia. Be to, tikslinga skleisti kelete ES valstybių narių paplitusius gerosios suaugusiųjų švietimo praktikos pavyzdžius (pvz., vadinamieji liaudies universitetai).

7.6      Būtent darbas visuomenės labui sutvirtina bendruomenę. Tik bendrų interesų siejami kaimo žmonės gali sukurti patvarią ilgaamžę bendruomenę. Pastarųjų metų duomenys rodo, kad tos bendruomenės, kurios sugebėjo – aktyviai dalyvaujant bendruomenės nariams – įveikti sąstingį ir inerciją, yra pasirengusios pasidalyti savo patirtimi su kitomis pasyvesnėmis bendruomenėmis³.

7.7      Daugiau dėmesio nei iki šiol reikėtų skirti realioms kaimo organizacijų finansavimo galimybėms užtikrinti. Teoriškai tokias galimybes užtikrina tiek ES, tiek nacionalinis arba tarptautinis finansavimas. Tačiau pastarųjų metų tyrimai rodo, kad mažosios nevyriausybinės organizacijos (būtent šios organizacijos ir veikia kaime) tik labai menkai naudojasi šiuo metu prieinamais finansavimo šaltiniais.

7.8      Todėl būtina sudaryti sąlygas, kad nevyriausybinėms organizacijoms lengviau būtų galima suteikti stabilų lankstų finansavimą, taip pat skirti lėšų finansuoti jų veiklą (institucinės dotacijos, kurios skiriasi nuo „projektais pagrįsto“ finansavimo)ir atrasti mechanizmus, kurie sudarytų kaimo vietovėse esančioms organizacijoms geresnes galimybes gauti finansavimą, pavyzdžiui, kuriant dotacijų „perskirstymo“ per tarpininkų organizacijas mechanizmus (panašiai yra LEADER, nors ir platesniu mastu).

7.9      Tokie sprendimai leistų sutrumpinti sprendimų dėl lėšų skyrimo priėmimą, nes tai yra pagrindinis klausimas skiriant lėšas vietoje vykdomiems mikroprojektams.

7.10      Pilietinės visuomenės aktyvumo kaimo vietovėse didinimas leistų tobulinti įvairių „sektorių“ (švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos, aplinkos apsaugos ir kt.) politikos priemonių koordinavimą, nes nevyriausybinės organizacijos, palyginti su viešojo sektoriaus įstaigomis, turi daugiau patirties šioje srityje ir senas tradicijas steigti bendradarbiavimo tinklus.

7.11      Kartu reikėtų apsvarstyti galimybę plačiau taikyti patikros priemonę (angl. rural proofing), kuri taikoma kai kuriose valstybėse narėse; šis mechanizmas turėtų apimti analizę, kaip tam tikri teisiniai sprendimai (tiesiogiai nesusiję su kaimo vietovėmis, tačiau apimantys švietimo arba viešųjų pirkimų sritis) gali daryti įtaką padėčiai kaime. Taip pat itin svarbu užtikrinti, kad šis vertinimas būtų atliekamas dalyvaujant pilietinės visuomenės organizacijoms.

7.12      Reikėtų apsvarstyti institucinius sprendimus, kurie leistų stiprinti kaimo organizacijų potencialą. Neabejotina, kad tokie sprendimai (institucinė parama, pagalba stiprinant organizacinius gebėjimus ir viešosios ir visuomeninės partnerystės sąvokos sklaida) būtų labai naudingi šalims, šiuo metu besirengiančioms narystei ES.

7.13      Svarbu įgyvendinti įvairias priemones, užtikrinančias kaimo bendruomenėms geresnes galimybes pasinaudoti informacija. Šios priemonės turėtų būti pritaikytos specifinei kiekvienos šalies padėčiai (pvz., įtraukiant žiniasklaidos priemones ir vietos administraciją, steigiant informacijos punktus) atsižvelgiant į interneto prieigos mastą. Mokyklos, žemės ūkio organizacijos ir profesinės sąjungos kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis galėtų atlikti svarbų vaidmenį šiame informacijos sklaidos procese.

7.14      Tuo pat metu būtina palengvinti keitimąsi patirtimi tarp naujųjų valstybių narių ir šalių kandidačių.

7.15      Būtų naudinga nustatyti ir mechanizmus, kurie skatintų glaudesnį miesto ir kaimo organizacijų bendradarbiavimą, parengiant atitinkamas ES lėšų naudojimo taisykles. Tačiau tai reikštų atsisakyti „sektoriais“ pagrįsto mąstymo ir tendencijos nustatyti griežtas ribas tarp įvairių fondų.

7.16      Dabartinė diskusija dėl kaimo ateities taip pat gali būti nebloga proga didinti miesto gyventojų domėjimąsi kaimo klausimais. Pastaraisiais metais vyko daug įdomių bandomųjų projektų, tarp jų European Citizens’ Panel⁴; šie projektai įtraukė į diskusiją kaimo klausimais tuos gyventojų sluoksnius, kurie anksčiau tuo nesidomėjo. Kaimo ir miesto organizacijos galėtų drauge dalyvauti projektuose, kuriais būtų siekiama didinti visuomenės informuotumą.

2008 m. gruodžio 4 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto 
pirmininkas Mario Sepi
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto 
generalinis sekretorius Martin Westlake

_____________

<sup>1. EESRK aptarė kaimo moterų padėtį savo nuomonėje NAT/052.
2. EESRK aptarė kaimo moterų padėtį nuomonėje NAT/052.
3. Tai pastebima ne tik atskirose valstybėse narėse (pvz., Lenkijoje, kur Krajowa Sieć Grup Partnerskich [Nacionalinis partnerių grupių tinklas] veikloje labiau patyrusios grupės stebi ir padeda mažiau patyrusioms grupėms), bet ir tarp šalių (pvz., parama, kurią Lenkijos kaimo organizacijos teikia Ukrainai, Slovakijos – Serbijai arba Vengrijos organizacijos – Albanijai). Tačiau šioms veiklos rūšims reikia institucinės paramos ir jos turėtų būti skleidžiamos kaip „geriausios praktikos“ pavyzdžiai.
4. www.citizenspanel.eu</sup>